Čiau čiau

Veislės istorija

Čiau čiau atsirado prieš tūkstančius metų Kinijoje, kur veislės paskirtis buvo medžiojimas, vežimų traukimas. Kalbama, kad vienas imperatorius laikė 2500-ias Čiau čiau poras. Vieną padovanojo Velso princui. Kailis buvo naudojamas papuošti paltams. Šių šunelių mėsa Kinijoje buvo laikoma delikatesu. Dar ir šiandieną toje šalyje juos valgo. Čiau čiau į Angliją buvo atvežtas pirklių 1800-aisiais metais. 

Charakteristika

Du išskirtiniai Čiau čiau bruožai yra mėlynai juodas liežuvis ir beveik visiškai tiesios užpakalinės kojos. Tankus kailis gali būti kelių spalvų: rausvos, juodos, žydros, cinamono ir kreminės. Ausys mažos ir trikampės, galai kiek užapvalinti. Ant galvos yra didžiulė kailinė apykaklė, dėl kurios jis primena liūtą. Galva ilga, kaukolė plati, plokščia. Snukis platėja prie akių ir siaurėja prie juodos nosies. Krūtinė plati ir žema, raumeninga. Uodega gausiai apaugusi, prigludusi prie nugaros. 

Temperamentas

Gerų manierų, rimtas, nepriklausomas. Dažniausiai prisirišęs prie vieno šeimininko. Labai atsidavęs savo šeimai. Su nepažįstamaisiais gali būti atsargus. Šios labai dominuojančios veislės šunis turėtų rinktis dominuojantys, ramūs ir tvirti šeimininkai. Nesitikėkite labai didelio paklusnumo, jie labai užsispyrę. Gali išmokti komandų, tačiau turi matyti jūsų mokomų komandų tikslą. Nelabai mėgsta kitų šunų, tačiau sutaria su vaikais. 

Priežiūra

Gali gyventi bute, jei pakankamai su juo užsiimsite. Nelabai aktyvus namuose. Gali būti tingus, tačiau reikėtų kasdien vesti pasivaikščioti. Tie, kurie nevedami kasdieniams pasivaikščiojimams, labiau nei kiti, yra linkę turėti įvairių elgesio problemų. Reguliariai šukuokite. Sezoninis šėrimasis. 

Sveikata

Dažnai šios rūšies veislės šunim pasitaiko klubo displazija. Pasitaiko akių sudirgimų. Tačiau tai viena sveikiausių šunų veislių.

 

 

Turkų angora

Veislės istorija

Turkų angora viena seniausių kačių veislių. Turkų angoros kilo iš Turkijos. JAV šios katės pasirodė 1700 metais. 1900 metai veislė buvo ant išnykimo ribos, taigi buvo imtasi jos atkūrimo. Nors šiandien tai dar vis retoka veislė, tačiau Turgų angoros populiarumas nuolat auga.

Charakteristika

Turkų angoros puošmena jos baltas, pusiau ilgas ir švelnus kailis. Jos akys didelės, migdolo formos, pasitaiko skirtingų spalvų. Galva pleištiška, ausys didelės. Kūnas raumeningas, tvirtas, ilgas, liesas. Uodega ilga, gausiai apaugusi kailiu.

Temperamentas

Tai aktyvios ir žaismingos katės labai mėgstančios žmonių dėmesį. Tinka šeimos su vaikais, šeimoms auginančioms ir kitus augintinius, vienišiams ar pradedantiems kačių augintojams. Turkų angoros draugiškos, protingos, bendraujančios su šeimininkų ir kitomis katėmis. Skirtingai nei kitų veislių katėms, jos patinka vanduo, mėgsta maudytis.

Priežiūra

Svarbu tinkamai prižiūrėti Turkų angoros kailį. Jis būdamas ilgas veliasi, todėl reguliariai jį šukuokite

Burundukai

Burundukai – gražūs, gana tvarkingi ir protingi gyvūnėliai, tačiau kaip augintiniai reikalauja nemažai dėmesio ir kantrybės. Kadangi mėgsta dauk judėti jiems reikia dauk erdvės. Prieš įsigijant burunduką reiktų gerai pagalvoti, ar galėsime tinkamai prižiūrėti, ar nesukels tai didelių rūpesčių, ar bus geros sąlygos jo laikymui.
Kartais burundukai maišomi su trylikajuosčiu staru (Thirteen–Lined Ground Squirrel). Skirtumas toks, kad burundukai turi juosteles viršuje ir apačioje akių. Burundukai būna labai įvairių charakterių, nevisi jie būna mieli, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia nepamiršti jog visi burundukai turi dantis ir nagus, kurie skirti ne tik rinkti maisto atsargas. Burundukų augintojai turėtų būti tokie žmonės, kurie mėgsta hyperaktyvius gyvūnus, ir tie, kurie gali maitinti savo augintinį šviežiais vaisiais ir daržovėmis ne mažiau kaip tris kartus per savaitę. Burundukai nerekomenduojami mažiems vaikams, nes šie gyvūnai gali tapti baugštūs nuo vaikiško greito judėjimo. Jie netinka žmonėms, kuriems patinka augintinį priglausti prie savęs, nes burundukai mėgsta laisvai judėti ir nenustygsta vienoje vietoje. Jei burunduką auginti nuo pat jo gimimo jis gali tapti labai draugiškas.
Sibirinis burundukas yra visaėdis. Jis minta daržovėmis, medžių pumpurais, krūmų šakelėmis, grybais, riešutais, uogomis, taip pat kviečiais ir avižomis. Sibiriniai burundukai slepia maistą 5–8cm po žeme. Skleidžia įvairius garsus, taip pat ir cypsėjimą, kuris labai panašus į paukščių. Kadangi gamtoje jie gyvena medžiuose, jiems reikia didelio ir aukšto narvo. Narvas turėtų būti pakankamai didelis 120x90x90 cm(nenaudokite papūgų narvelių, jie yra gana reto tinklo). Narve turėtų būti įtaisyta daug šakų ir slėpimosi lizdelis, kuris turėtų būti su dviem skylėm, kaip su „atsarginiu išėjimu“, burundukui, dėl savisaugos instinkto. Narvo dugną galima iškloti medžio drožlėmis arba presuotomis medžio pjuvenų granulėmis. Narvelį reiktų išvalyti maždauk kas dvi savaites ir niekada nepalikti maisto atliekų, kurios greitai genda.

Čekoslovakų vilkšunis

Veislės istorija

1955-aisiais metais Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje klestėjo biologiniai eksperimentai. Buvo kryžminamas vokiečių aviganis su Karpatų vilke. Jų palikuonis toliau buvo veisiami ir tik penkta karta 1965-aisiais metais pasirodė tokia, kokios ir siekė kryžmindami. 1982-aisiais čekoslovakų vilkšunis buvo pripažintas, kaip savarankiška, nacionalinė veislė.

Charakteristika

Tai pakankamai nauja veislė, kuri negali pasigirti šimtametėmis tradicijomis, ar garsiais juos auginusių ar veisusių žmonių vardais. Tačiau jie patraukia dėmesį vos pasirodę. Niekas net akimirkai nesuabejoja, kad šie šunys mažiausiai nutolę nuo pačių pirmųjų šunų, kuriuos augino mūsų protėviai. Jų motina – gamta. Jie atrodo kaip vilkai. Jie dideli, bet lengvi ir stiprūs. Tiesus, storas kailis yra vilkiškai pilkas su tipiška balta kauke. Net nežiūrėdamas į savo šeimininką čekoslovakų vilkšunis žino kur jis yra ir ką veikia. Gali lengvai nubėgti 100 km. nesvarbu tai diena ar naktis, saulė ar speigas. 

Temperamentas

Gyvybingi, aktyvūs, greitos reakcijos. Smalsūs. Nepuola be priežasties. Pakantūs oro sąlygom. Lengvai mokosi naujų dalykų. Svarbu rasti motyvacija mokytis. Jautrūs. Nepriklausomi. Retai loja, su šeimininku komunikuoja kitais būdais. Paprastai gerai sutaria su vaikais, tačiau gali būti nepatiklūs su nepažįstamaisiais. 

Priežiūra

Gali gyventi bute, jei pakankamai treniruosite. Pakankamai aktyvūs namuose. Prisitaikę šaltam klimatui. Jiems reikia daug kasdieninių pratimų, ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimo. Šeriasi du kartus per metus. Šuo švarus, tačiau esant reikalui galite maudyti.

Sveikata

Iš prigimties gali pasigirti gera sveikata. Sunkiai veisiami.

Mopsas

Veislės istorija

Tai viena iš seniausių veislių kilusi iš Azijos, Kinijos. Manoma, kad pirmieji mopsai Europoje atsirado tada, kai buvo atvežti į Olandiją XVI a. Dėka William`o Hogarth`o, kuris labai mylėjo mopsus ir dauguma jų įamžindavo paveiksluose yra žinoma, kad juodieji mopsai jau buvo išvesti 1700 metais. 

Įdomus faktas tas, kad Napoleono žmona, siųsdavo slaptas žinutes savo vyrui, kuris tuo metu kalėjo, paslėptas po jos mopso antkakliu. Mopsai paplito visame pasaulyje.

Charakteristika

Mopsas taisyklingo, stambaus sudėjimo, kresnas, kvadratiškas, glotnaus ir švelnaus kailio, kuris paprastai būna abrikoso, sidabro ar juodos spalvos. Snukutis trumpas, kvadratinis ir juodas, ausys plonos, mažos, tarsi aksominės. Akys didelės, iškilios, išraiškingos, tamsios ir blizgios. Uodega tvirtai susisukusi. Kojos tvirtos ir tiesios.

Temperamentas

Mopsai linksmi ir žvalūs, atsidavę, meilūs, žaismingi ir žavūs. Jie yra protingi ir išdykę. Jautriai reaguoja į žmogaus balso toną, todėl šiurkščios bausmės nėra reikalingos. Be to mopsai labai sargūs. Gerai sutaria su šunimis kitais gyvūnais, yra draugiški vaikams ir jūsų svečiams. Tačiau reikia nepamiršti, kad mopsams reikia daug dėmesio, nes kitaip, jei šeimininkas juos ignoruoja, gali tapti pavydūs. 

Priežiūra

Mopsai tinkami gyventi bute. Lauke jie nebūna labai aktyvūs. Jautrūs temperatūros pokyčiams, todėl juos reikia aprengti arba išmokyti tuštintis namie ant palutės ir nevesti į lauką esant nepalankiom oro sąlygom. Šunelių kailis trumpas, todėl lengvai prižiūrimas. Šukuoti ir maudyti tik esant būtinybei. Po maudynių gerai jį nusausinkit, kad išvengtų peršalimo. Reikėtų reguliariai valyti veido raukšles.

Sveikata

Mopsai gali greitai peršalti ir patirti stresą dėl oro permainų. Linkę į alergijas, o dėl trumpo snukučio į chroniškas kvėpavimo ligas. Gali atsirasti odos problemų. Mopsai kenčia nuo menkos ventiliacijos. Jautrios akys linkusios ašaroti. Gali sunkiai alsuoti ir knarkti, tačiau nepaisant visko tai lengvai prižiūrimi šunys. Svarbu mopso neperšerti, nes jei jie ės daugiau nei jiems galima, greitai nutuks ir tai gali įtakoti gyvenimo trukmės sutrumpėjimą. 

Kernterjeras

Veislės istorija

Kernterjeras atkeliavo iš Škotijos šiaurės ir šiaurės vakarų aukštumų bei Vakarų Salų. Uolėtose pakrantėse (ang. Cairns – akmenų krūvos) jie vikriai gaudė lapes, barsukus, ūdras. Kernterjerus laikė ir didelių dvarų savininkai, ir ūkininkai.

Iki 1924 m. kernterjerai buvo laikomi Skajaus terjerų atmaina, ir juos leista kryžminti su Vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. 1924 m. lapkričio 24 d. Britų šunininkystės klubas priėmė sprendimą, kad nuo 1925 m. sausio 1 d. šios dvi veislės yra skirtingos ir negali būti kryžminamos.

Charakteristika

Kernterjeras yra nuostabus mažas šuo. Tai šuo, kupinas entuziazmo, užsispyrimo ir drąsos, netgi turintis intelektą. Jo charakteris apskritai yra vienas iš patikimumo ir stabilumo pavyzdžių. Kernterjeras yra žavus, kompaktiško didžio, aktyvus, visada pasiruošęs ką nors nuveikti. Kernterjeras yra labai pastovaus charakterio ir greitai prisitaiko prie savo šeimininkų gyvenimo būdo, nesvarbu, kur gyventų – dideliame užmiesčio name ar mažame miesto bute. Tai visapusiškas šuo, didelis žmonių draugas. Mėgsta žaisti su vaikais – nepyksta žaidžiant užgautas ir supranta humorą. Paprastai sugyvena su kitais šunimis, nors kai kurie tuoj pat šoka ginti savo teisių. Pajutęs pavojų, puola.

Maži šuniukai mėgsta traukti virvę. Šuniukų išdaigos žavios ir juokingos. Elgtis su šiuo šuniu reikia griežtai, nuosekliai, bet meiliai.

Temperamentas

Tai sumanus, drąsus, žvalus, žaismingas, ištvermingas, meilus, sargus, ištikimas terjeras. Kernterjeras yra nuotykius mėgstatis šuo su dar neprarastais medžioklės instinktais. Mėgsta palaidas lakstyti po mišką ar lauką.

Priežiūra

Kernterjeras nesišeria, jo kailio nereikia dažnai plauti. Kernterjero kailį reikia šukuoti šepečiu ar šukomis. Jo seną (negyvą) plauką reikia išpešioti, kartu su seno plauko šaknimi yra pašalinamas purvas, riebalai. Kojų plaukus galima sutvarkyti apkerpant žirklėmis, o kitų kūno dalių kailio jokiais būdais negalima kirpti. Jei kernterjeras dalyvauja šunų parodose, jo kailį reikia išpešioti maždaug kas 6–8 savaites, jeigu nedalyvauja – užtenka du kartus per metus. Tai gali padaryti kailio dailinimo specialistas, bet pravartu mokėti ir pačiam šeimininkui.

Sveikata

Kaip ir dauguma terjerų, taip ir kernterjerai yra labai sveiki šunys, atsparūs ligoms. Žinoma, kernterjerai nėra visiškai saugūs nuo ligų. Pasitaiko, kad jie suserga ar gali paveldėti tokias ligas kaip: kepenų (kepenų encefalopatija, portosisteminis šuntas), alergija ar kt. 

 

Jorkšyro terjeras

Veislės istorija

Jorkšyro terjeras šiandien labai skiriasi nuo senųjų jorkšyro terjerų kilusių iš Šiaurės Angijos. Aptinkamos kelios Jorkšyro terjero veislės kilmės ir vystymosi istorijos. 

1750 metais dauguma britų dirbo žemės ūkio srityje. Užplūdusi pramoninė revoliucija atnešė dideles permainas šeimos gyvenimams. Jorkšyre, mažos bendruomenės, kūrėsi aplink anglies kasyklas, tekstilės fabrikus, ir gamyklas. Žmonės vyko į tas vietoves ieškoti darbo iš labai toli, net iš Škotijos. Kartu su savim atsivežė veislę žinoma kaip Clydesdale Terrier, arba Paisley Terrier. Visų pirma, tai buvo dirbantys šunys, daug didesni už šiandieninius "Jorkus", skirti gaudyti žiurkėm ir kitiem smulkiem žvėreliam. 

Šie terjerai buvo sukryžminti su kitų rūšių terjerais. Taip pat manoma, kad kažkada jie buvo kryžminti su maltos bišonais, kas lėmė jų ilgą kailį. Turint omeny matos bišonų panašumą į šiandieninius jorkus, tai labai tikėtina. Gaila, bet nėra išlikusių jokių užrašų apie geneologiją, kurie pagrįstų šiuos sukryžminimus (greičiausiai, dėl skurdaus literatūrinio išsilavinimo lygio), bet daug žinoma apie žmones, kurie juos veisė, neabejojama, kad ankstyvieji veisėjai turėjo labai aiškią viziją apie šunis, kuriuos jie norėjo išvesti. 

Ankstyvieji Jorkšyro Terjerai ir jų veisėjai

Vienas iš žinomiausiu ankstyvųjų jorkų veisėjų – Huddersfield’as Ben’as. Dažnai vadinamas moderniojo jorko tėvu.

1874 metais britų šunų klube buvo užregistruotas pirmasis jorkas, tačiau tik 1886-aisiais jorkšyro terjeras buvo pripažintas kaip savarankiška veislė. Pirmasis jorkšyro terjerų klubas susikūrė 1989 metais. 

Jorkšyro terjerai šiandien

Jorkšyro terjerai šiandien paplitę visame pasaulyje ir ankstyvieji veisėjai, kurie buvo žaislinių šunyčių pradininkai, būtų patenkinti didele šios veislės sėkme. 1932-aisiais tik 300 Jorkų buvo užregistruota britų šunų veislyno klube, 1957-aisiais skaičius išaugo iki 2313, o 1970-aisiais jorkai buvo populiariausia veislė Britanijoje. Ši tendencija tęsėsi iki 1990-ųjų kol pasiekė rekordą, buvo užregistruoti 25,665 jorkai. Tiesa, registracijų skaičius dabar pradėjo mažėti, 1994-aisiais jų tebuvo 12,343, tačiau jorkšyro terjeras buvo užregistruotas 7-u numeriu pagal veislės populiarumą.

Temperamentas

Be jokių abejonių jorkai yra labiausiai dėmėsį patraukiantys iš visų žaislinių veislių. Jie žavingi ir inteligentiški, nepaisant dydžio, jie kupini drąsos, ištikimi ir prieraišūs. Nežiūrint to, jog veislė maža, jorkšyro terjerai išlaikę tikrąjį terjerų temperamentą. Jorkai yra tinkami juos nešiotis kartu su savimi ir idealūs tiems, kurie turi mažą būstą. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna patenkinti lakstydami mažame sode ar namuose. Psirūpinkit, kad jis turėtu pakankamai žaislų ir pramogų. Šie maži šuniukai galvoja, kad jie yra daug didesni. Jie ryžtingai gina savo teritoriją. Turi aštrią klausą, ir praneš savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovimą. Jie gali būti labai triukšmingi, taigi reikėtu pagalvoti apie kaimynus, prieš įsigijant šios veislės šunytį.

Priežiūra

Kadangi jorkšyro terjerai turi ilgą kailį, jie nėra tinkami tiems, kurie neturi pakankamai laiko ar polinkio praleisti kailio priežiūrai ir maudymui, kuris būtinas šiai veislei. Dauguma naminių jorkų būna trumpai nukirpti ar nuskusti dėl patogumo ir higienos.

Jorkų kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėm ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi. Kailis ilgas, tiesus ir šilkinis. Jis auga visą gyvenimą. Tiesą sakant, jis labai panašus į žmogaus plaukus.

Ypatinga priežiūra turėtu būti skiriama užtikrinti, kad apie analinę šuns angą būtų švaru, nes dėl ilgo jų kailio būdingas susivėlimas šitoje srityje, o tai gali įtakoti išmatų įsivėlimą į kailį. Be to, kad šuniukas jausis nepatogiai ir jam gali skaudėti, tai gali lemti ir daug rimtesnes problemas, kurias sprendžiant prisirektų ir veterinaro pagalbos.

Jauni jorkšyro terjerų šunyčiai gali turėti nulinkusias ausis iki 6-ių menesių. Šeimininkai dažnai sako, kad įsigijus 10-ies savaičių šuniuką jo ausytės jau kuo puikiausiai stovi, tačiau vėl nulinksta kai jam sueina 4-i mėnesiai. Tai dažnai atsitinka kai jorkui krenta pieniniai ir kalasi suaugusiojo dantys, šeimininkas neturėtų dėl to per daug nerimauti, nes tai natūralu. Bet kokiu atveju, svarbu patrumpinti kailiuką ant ausyčių. Taip pat plaukeliai turi būti išpešti ir iš ausies vidaus.

Specialų dėmesį reiktų skirti šunelio akių ir dantų priežiūrai. Reikėtų saugoti, kad ilgi plaukai nekristų į akis, surišant arba nukerpant juos, nes tai gali sukelti akių suerzinimą ar infekciją. Kaip ir kitų mažų veislių šuniukams, jorkšyro terjerams būdingas akmenų susidarymas ant dantų, bet reguliari jų priežiura padės to išvengti.

Jorkšyro terjerai labai jautrūs šalčiui. Jie mėgsta būti lepinami. Einant į lauką šaltu oru derėtu šuniuką aprengti šiltu paltuku. Jeigu reguliari jorkšyro terjero priežiūra brangiai atsieina šeimininkui, tai išmaitinti jį nėra brangu, jie valgo labai mažai.

Santykiai su kitais gyvūnais

Jorkšyro terjerai laimingai gyvens su katėm ir kitais šunim, bet būdami terjerais jie yra labai savininkiški šeimininko atžvilgiu. Reikėtu atidžiai stebėji kaip jorkšyro terjeras, naujasis gyventojas, susipažįsta su senaisiais. Jeigu jie pešasi, tai gali tęstis iki mirties. Kaip ir su visais mažais šuniukais, didelis dėmėsys turėtų būti kreipiamas kai maži vaikai su jais žaidžia. Taip pat jorkai linkę šokti iš betkokio aukščio, o turit omeny, kad jie labai maži, šuniukas gali susižeisti, gali nukentėti ir nuo žmogaus pėdos arba uždarant ar atidarant duris. 

Dresiravimas

Gan lengvai dresiruojami. Išeidami visada palikite jam žaislų ir šviežio vandens. Prisiminkit, kad lygiai taip kaip mėgsta žmonių kompaniją, taip nemėgsta būti palitkti vieni ilgam laikui. 

Rekomenduojamos paklusnumo treniruotės.

Sveikata ir ilgaamžiškumas

Jorkšyro terjerai yra pakankamai stiprūs, sveiki ir ilgaamžiai. Deja, kaip ir dauguma kitų žaislinių veislių gali susirgti tam tikrom ligom. Tačiau veisiant iš sveikų šuniukų giminės galima išvengti šių problemų. Rekomenduojama šuniukus pirkti iš patikimo veisėjo, su gera reputacija ir niekada nepirkti iš gyvūnų parduotuvės ar vadinamojo „šuniukų fabriko“. Jei įmanoma reikėtų aplankyti šuniuką namuose, kur jis gimė ir augo, pamatyti jo tėvus, ar bent jau mamą. Šuniuko įsigijimas iš nepatikimo veisėjo gali įtakoti jo ligas ar net ankstyvą mirtį (ir dideles veterinarijos paslaugų kainas).

Renkantis šuniuką

Kokios spalvos bus mano šuo?

Visi jorkšyro terjerai gimsta tamsaus kailio su smulkiom rusvom dėmelėm. Tik jiems subrendus pasidengia ilgu kailiu, tamsaus plieno mėlynumo atspalviais. Tai gali keistis su metais, tačiau perkant šuniuką galima tikėtis, kad jo kunelis bus juodas, o galva suodžių spalvos. Kol jis mažas tai normalu. Kai kurie jorkai lieka juodi, o kiti tampa labai šviesūs arba sidabriniai. Neįmanoma nustatyti kokios spalvos bus šiuniukas kai užaugs, tačiau spalva juk neturi įtakos šuniukui kaip draugui.   

Ar jorkšyro terjerai būna miniatiūriniai ir standartiniai?

Daugelis pradedančiųjų jorkų mylėtojų mano jog yra dvi jorkšyro terjerų rūšys – miniatiūriniai ir standartniai. Tačiau taip nėra.

Kada šunytį galima parsinešti į naujus namus?

Jeigu jorkas reikalingas kaip namų šuo, veisėjai leistų jam keliauti i naujus namus tarp 8-10 savaitės amžiaus. Jorkšyro terjeras namams bus daug pigesnis, nei parodoms (kurį veisėjai paprastai parduoda vyresnį). Sunku nustatyti ar šuniukas bus tinkamas parodoms iki kol jam sueina mažiausiai 6 mėnesiai.

Kokios lyties šuniuką geriausiai pirkti?

Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Dauguma veisėjų tiki, jog abu tiek patinėliai, tiek kalytės yra vienodai mylintys, inteligentiški, ištikimi ir puikūs kompanionai. Kalytės gali pradėti rujoti nuo 6-ių mėnesių, tada ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama norint išvengti nepageidaujamo susiporavimo.

Naminius jorkšyro terjerus geriau sterilizuoti. Tai apsaugotų nuo nepageidaujamų šunyčių ir galimų ligų vėlesniame gyvenime.

Kuo turėčiau maitinti savo jorkšyro terjerą?

Įsigijant šuniuką, nepamiškit gauti iš veisėjo maistelio, kurį jis valgo ir stenkitės laikytis jo rekomendacijų, ypač pirmomis savaitėmis. Veisėjas turėtų įteikti dokumentus apie vakcinas, kurias šunytis gavęs, ir kurių jam dar reikės, apie nukirminiavimą ir geneologiją.

Kur turėčiau laikyti savo jorkšyro terjerą keliaudamas?

Visada įsistikinkit, kad jūsų šuo saugus ir ramus keliaudamas. Geriausia keliaujant jorką laikyti specialioje kelioninėje dėžėje. Tokiu būdu jei jums prireiktų staiga stabdyti, jūsų šuniukas išvengtų nukritimų ir susižeidimų. 

Įspėjimas ateičiai

Vasarą leidžiant laiką prie vandens telkinių arba baseino labai svarbu būti dėmesingiems. Teko girdėti pranešimų iš JAV, apie tai kaip jorkai ikrenta į baseinus ir nesugebėdami išlipti, vargšai šuneliai išsenka ir nuskęsta.