Delfinai

Ypatingas susidomėjimais delfinais kilo 20-ame a. antroje pusėje, kai suvokus šių gyvūnų teigiamą poveikį žmogui visame pasaulyje buvo pradėti steigti , organizuojami tyrinėjimai.
Paslapčių delfinai turi daug: dažnai jų elgesys nepaaiškinamas ir iš viso nesuprantamas, ypač jiems bendraujant su žmogumi. Įdomus jų tarpusavio bendravimas, vartojamų garsų įvairovė, poveikio galimybės – tai toli gražu ne viskas, ką apie juos norėtų sužinoti žmonės.

Ilgą laiką su delfinais dirbantys treneriai ir tyrinėtojai teigia, kad įsiklausius į šių žinduolių vienas kitam siunčiamus signalus ir tuo pat metu stebint jų elgesį galima suprasti, ką jie vienas kitam sako. O pasako delfinai daug: išreiškia ir džiaugsmą, ir nepasitenkinimą, moka pakviesti ir nubaidyti.
Nepaprastai įdomu stebėti, kaip į gimdančią delfino patelę reaguoja jos šeimos nariai. Jie susirenka aplinkui ir tyli tarytum suvokdami, kad turi įvykti stebuklas! Staiga pasigirsta džiaugsmingas jų klyksmas. Žmonių kalba tai reikštų: „Oi, koks gražuolis gimė!“
Pastebėta, kad šių gyvūnų bendrijoje, kaip ir tarp žmonių, esama visokių: žaismingų, linksmų, piktų, net agresyvių. Pastarieji nelinkę bendrauti su žmonėmis, o prijaukinti iškrečia visokiausių išdaigų.
Stebėdami delfinus laisvėje, mokslininkai aprašinėja jų žaidimus. Būna, kad jie žaidžia po vieną, kaip artistai, o kiti žaidžiantįjį stebi. Pavyzdžiui, pasigauna kokį neskęstantį daiktą, nutempia jį į gilumą, paleidžia ir žaisdamas seka, kaip šis kyla į viršų.
Delfinariume žaismingesnės, greičiau pasiduodančios treniravimui patelės, tačiau jos gana kaprizingos (kaip ir moterys!).
Treniruočių metu įgytus įgūdžius delfinai prisimena septynetą ir daugiau metų.