2012 m. liepos 13 d., penktadienis

Čiau čiau


Veislės istorija

Čiau čiau atsirado prieš tūkstančius metų Kinijoje, kur veislės paskirtis buvo medžiojimas, vežimų traukimas. Kalbama, kad vienas imperatorius laikė 2500-ias Čiau čiau poras. Vieną padovanojo Velso princui. Kailis buvo naudojamas papuošti paltams. Šių šunelių mėsa Kinijoje buvo laikoma delikatesu. Dar ir šiandieną toje šalyje juos valgo. Čiau čiau į Angliją buvo atvežtas pirklių 1800-aisiais metais. 

Charakteristika

Du išskirtiniai Čiau čiau bruožai yra mėlynai juodas liežuvis ir beveik visiškai tiesios užpakalinės kojos. Tankus kailis gali būti kelių spalvų: rausvos, juodos, žydros, cinamono ir kreminės. Ausys mažos ir trikampės, galai kiek užapvalinti. Ant galvos yra didžiulė kailinė apykaklė, dėl kurios jis primena liūtą. Galva ilga, kaukolė plati, plokščia. Snukis platėja prie akių ir siaurėja prie juodos nosies. Krūtinė plati ir žema, raumeninga. Uodega gausiai apaugusi, prigludusi prie nugaros. 

Temperamentas

Gerų manierų, rimtas, nepriklausomas. Dažniausiai prisirišęs prie vieno šeimininko. Labai atsidavęs savo šeimai. Su nepažįstamaisiais gali būti atsargus. Šios labai dominuojančios veislės šunis turėtų rinktis dominuojantys, ramūs ir tvirti šeimininkai. Nesitikėkite labai didelio paklusnumo, jie labai užsispyrę. Gali išmokti komandų, tačiau turi matyti jūsų mokomų komandų tikslą. Nelabai mėgsta kitų šunų, tačiau sutaria su vaikais. 

Priežiūra

Gali gyventi bute, jei pakankamai su juo užsiimsite. Nelabai aktyvus namuose. Gali būti tingus, tačiau reikėtų kasdien vesti pasivaikščioti. Tie, kurie nevedami kasdieniams pasivaikščiojimams, labiau nei kiti, yra linkę turėti įvairių elgesio problemų. Reguliariai šukuokite. Sezoninis šėrimasis. 

Sveikata

Dažnai šios rūšies veislės šunim pasitaiko klubo displazija. Pasitaiko akių sudirgimų. Tačiau tai viena sveikiausių šunų veislių.
 
 

Turkų angora



Veislės istorija

Turkų angora
viena seniausių kačių veislių. Turkų angoros kilo iš Turkijos. JAV šios katės pasirodė 1700 metais. 1900 metai veislė buvo ant išnykimo ribos, taigi buvo imtasi jos atkūrimo. Nors šiandien tai dar vis retoka veislė, tačiau Turgų angoros populiarumas nuolat auga.

Charakteristika

Turkų angoros
puošmena jos baltas, pusiau ilgas ir švelnus kailis. Jos akys didelės, migdolo formos, pasitaiko skirtingų spalvų. Galva pleištiška, ausys didelės. Kūnas raumeningas, tvirtas, ilgas, liesas. Uodega ilga, gausiai apaugusi kailiu.

Temperamentas

Tai aktyvios ir žaismingos katės labai mėgstančios žmonių dėmesį. Tinka šeimos su vaikais, šeimoms auginančioms ir kitus augintinius, vienišiams ar pradedantiems kačių augintojams. Turkų angoros draugiškos, protingos, bendraujančios su šeimininkų ir kitomis katėmis. Skirtingai nei kitų veislių katėms, jos patinka vanduo, mėgsta maudytis.

Priežiūra

Svarbu tinkamai prižiūrėti Turkų angoros kailį. Jis būdamas ilgas veliasi, todėl reguliariai jį šukuokite


Burundukai

Burundukai – gražūs, gana tvarkingi ir protingi gyvūnėliai, tačiau kaip augintiniai reikalauja nemažai dėmesio ir kantrybės. Kadangi mėgsta dauk judėti jiems reikia dauk erdvės. Prieš įsigijant burunduką reiktų gerai pagalvoti, ar galėsime tinkamai prižiūrėti, ar nesukels tai didelių rūpesčių, ar bus geros sąlygos jo laikymui.
Kartais burundukai maišomi su trylikajuosčiu staru (Thirteen–Lined Ground Squirrel). Skirtumas toks, kad burundukai turi juosteles viršuje ir apačioje akių. Burundukai būna labai įvairių charakterių, nevisi jie būna mieli, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia nepamiršti jog visi burundukai turi dantis ir nagus, kurie skirti ne tik rinkti maisto atsargas. Burundukų augintojai turėtų būti tokie žmonės, kurie mėgsta hyperaktyvius gyvūnus, ir tie, kurie gali maitinti savo augintinį šviežiais vaisiais ir daržovėmis ne mažiau kaip tris kartus per savaitę. Burundukai nerekomenduojami mažiems vaikams, nes šie gyvūnai gali tapti baugštūs nuo vaikiško greito judėjimo. Jie netinka žmonėms, kuriems patinka augintinį priglausti prie savęs, nes burundukai mėgsta laisvai judėti ir nenustygsta vienoje vietoje. Jei burunduką auginti nuo pat jo gimimo jis gali tapti labai draugiškas.
Sibirinis burundukas yra visaėdis. Jis minta daržovėmis, medžių pumpurais, krūmų šakelėmis, grybais, riešutais, uogomis, taip pat kviečiais ir avižomis. Sibiriniai burundukai slepia maistą 5–8cm po žeme. Skleidžia įvairius garsus, taip pat ir cypsėjimą, kuris labai panašus į paukščių. Kadangi gamtoje jie gyvena medžiuose, jiems reikia didelio ir aukšto narvo. Narvas turėtų būti pakankamai didelis 120x90x90 cm(nenaudokite papūgų narvelių, jie yra gana reto tinklo). Narve turėtų būti įtaisyta daug šakų ir slėpimosi lizdelis, kuris turėtų būti su dviem skylėm, kaip su „atsarginiu išėjimu“, burundukui, dėl savisaugos instinkto. Narvo dugną galima iškloti medžio drožlėmis arba presuotomis medžio pjuvenų granulėmis. Narvelį reiktų išvalyti maždauk kas dvi savaites ir niekada nepalikti maisto atliekų, kurios greitai genda.

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

Čekoslovakų vilkšunis




Veislės istorija

1955-aisiais metais Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje klestėjo biologiniai eksperimentai. Buvo kryžminamas vokiečių aviganis su Karpatų vilke. Jų palikuonis toliau buvo veisiami ir tik penkta karta 1965-aisiais metais pasirodė tokia, kokios ir siekė kryžmindami. 1982-aisiais čekoslovakų vilkšunis buvo pripažintas, kaip savarankiška, nacionalinė veislė.

Charakteristika

Tai pakankamai nauja veislė, kuri negali pasigirti šimtametėmis tradicijomis, ar garsiais juos auginusių ar veisusių žmonių vardais. Tačiau jie patraukia dėmesį vos pasirodę. Niekas net akimirkai nesuabejoja, kad šie šunys mažiausiai nutolę nuo pačių pirmųjų šunų, kuriuos augino mūsų protėviai. Jų motina – gamta. Jie atrodo kaip vilkai. Jie dideli, bet lengvi ir stiprūs. Tiesus, storas kailis yra vilkiškai pilkas su tipiška balta kauke. Net nežiūrėdamas į savo šeimininką čekoslovakų vilkšunis žino kur jis yra ir ką veikia. Gali lengvai nubėgti 100 km. nesvarbu tai diena ar naktis, saulė ar speigas. 

Temperamentas

Gyvybingi, aktyvūs, greitos reakcijos. Smalsūs. Nepuola be priežasties. Pakantūs oro sąlygom. Lengvai mokosi naujų dalykų. Svarbu rasti motyvacija mokytis. Jautrūs. Nepriklausomi. Retai loja, su šeimininku komunikuoja kitais būdais. Paprastai gerai sutaria su vaikais, tačiau gali būti nepatiklūs su nepažįstamaisiais. 

Priežiūra

Gali gyventi bute, jei pakankamai treniruosite. Pakankamai aktyvūs namuose. Prisitaikę šaltam klimatui. Jiems reikia daug kasdieninių pratimų, ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimo. Šeriasi du kartus per metus. Šuo švarus, tačiau esant reikalui galite maudyti.

Sveikata

Iš prigimties gali pasigirti gera sveikata. Sunkiai veisiami.

Mopsas


Veislės istorija

Tai viena iš seniausių veislių kilusi iš Azijos, Kinijos. Manoma, kad pirmieji mopsai Europoje atsirado tada, kai buvo atvežti į Olandiją XVI a. Dėka William`o Hogarth`o, kuris labai mylėjo mopsus ir dauguma jų įamžindavo paveiksluose yra žinoma, kad juodieji mopsai jau buvo išvesti 1700 metais. 

Įdomus faktas tas, kad Napoleono žmona, siųsdavo slaptas žinutes savo vyrui, kuris tuo metu kalėjo, paslėptas po jos mopso antkakliu. Mopsai paplito visame pasaulyje.

Charakteristika

Mopsas taisyklingo, stambaus sudėjimo, kresnas, kvadratiškas, glotnaus ir švelnaus kailio, kuris paprastai būna abrikoso, sidabro ar juodos spalvos. Snukutis trumpas, kvadratinis ir juodas, ausys plonos, mažos, tarsi aksominės. Akys didelės, iškilios, išraiškingos, tamsios ir blizgios. Uodega tvirtai susisukusi. Kojos tvirtos ir tiesios.

Temperamentas

Mopsai linksmi ir žvalūs, atsidavę, meilūs, žaismingi ir žavūs. Jie yra protingi ir išdykę. Jautriai reaguoja į žmogaus balso toną, todėl šiurkščios bausmės nėra reikalingos. Be to mopsai labai sargūs. Gerai sutaria su šunimis kitais gyvūnais, yra draugiški vaikams ir jūsų svečiams. Tačiau reikia nepamiršti, kad mopsams reikia daug dėmesio, nes kitaip, jei šeimininkas juos ignoruoja, gali tapti pavydūs. 

Priežiūra

Mopsai tinkami gyventi bute. Lauke jie nebūna labai aktyvūs. Jautrūs temperatūros pokyčiams, todėl juos reikia aprengti arba išmokyti tuštintis namie ant palutės ir nevesti į lauką esant nepalankiom oro sąlygom. Šunelių kailis trumpas, todėl lengvai prižiūrimas. Šukuoti ir maudyti tik esant būtinybei. Po maudynių gerai jį nusausinkit, kad išvengtų peršalimo. Reikėtų reguliariai valyti veido raukšles.

Sveikata

Mopsai gali greitai peršalti ir patirti stresą dėl oro permainų. Linkę į alergijas, o dėl trumpo snukučio į chroniškas kvėpavimo ligas. Gali atsirasti odos problemų. Mopsai kenčia nuo menkos ventiliacijos. Jautrios akys linkusios ašaroti. Gali sunkiai alsuoti ir knarkti, tačiau nepaisant visko tai lengvai prižiūrimi šunys. Svarbu mopso neperšerti, nes jei jie ės daugiau nei jiems galima, greitai nutuks ir tai gali įtakoti gyvenimo trukmės sutrumpėjimą. 


Kernterjeras



Veislės istorija

Kernterjeras atkeliavo iš Škotijos šiaurės ir šiaurės vakarų aukštumų bei Vakarų Salų. Uolėtose pakrantėse (ang. Cairns – akmenų krūvos) jie vikriai gaudė lapes, barsukus, ūdras. Kernterjerus laikė ir didelių dvarų savininkai, ir ūkininkai.

Iki 1924 m. kernterjerai buvo laikomi Skajaus terjerų atmaina, ir juos leista kryžminti su Vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. 1924 m. lapkričio 24 d. Britų šunininkystės klubas priėmė sprendimą, kad nuo 1925 m. sausio 1 d. šios dvi veislės yra skirtingos ir negali būti kryžminamos.

Charakteristika


Kernterjeras yra nuostabus mažas šuo. Tai šuo, kupinas entuziazmo, užsispyrimo ir drąsos, netgi turintis intelektą. Jo charakteris apskritai yra vienas iš patikimumo ir stabilumo pavyzdžių. Kernterjeras yra žavus, kompaktiško didžio, aktyvus, visada pasiruošęs ką nors nuveikti. Kernterjeras yra labai pastovaus charakterio ir greitai prisitaiko prie savo šeimininkų gyvenimo būdo, nesvarbu, kur gyventų – dideliame užmiesčio name ar mažame miesto bute. Tai visapusiškas šuo, didelis žmonių draugas. Mėgsta žaisti su vaikais – nepyksta žaidžiant užgautas ir supranta humorą. Paprastai sugyvena su kitais šunimis, nors kai kurie tuoj pat šoka ginti savo teisių. Pajutęs pavojų, puola.

Maži šuniukai mėgsta traukti virvę. Šuniukų išdaigos žavios ir juokingos. Elgtis su šiuo šuniu reikia griežtai, nuosekliai, bet meiliai.

Temperamentas


Tai sumanus, drąsus, žvalus, žaismingas, ištvermingas, meilus, sargus, ištikimas terjeras. Kernterjeras yra nuotykius mėgstatis šuo su dar neprarastais medžioklės instinktais. Mėgsta palaidas lakstyti po mišką ar lauką.

Priežiūra


Kernterjeras nesišeria, jo kailio nereikia dažnai plauti. Kernterjero kailį reikia šukuoti šepečiu ar šukomis. Jo seną (negyvą) plauką reikia išpešioti, kartu su seno plauko šaknimi yra pašalinamas purvas, riebalai. Kojų plaukus galima sutvarkyti apkerpant žirklėmis, o kitų kūno dalių kailio jokiais būdais negalima kirpti. Jei kernterjeras dalyvauja šunų parodose, jo kailį reikia išpešioti maždaug kas 6–8 savaites, jeigu nedalyvauja – užtenka du kartus per metus. Tai gali padaryti kailio dailinimo specialistas, bet pravartu mokėti ir pačiam šeimininkui.

Sveikata


Kaip ir dauguma terjerų, taip ir kernterjerai yra labai sveiki šunys, atsparūs ligoms. Žinoma, kernterjerai nėra visiškai saugūs nuo ligų. Pasitaiko, kad jie suserga ar gali paveldėti tokias ligas kaip: kepenų (kepenų encefalopatija, portosisteminis šuntas), alergija ar kt. 


 

Jorkšyro terjeras



Veislės istorija

Jorkšyro terjeras šiandien labai skiriasi nuo senųjų jorkšyro terjerų kilusių iš Šiaurės Angijos. Aptinkamos kelios Jorkšyro terjero veislės kilmės ir vystymosi istorijos. 

1750 metais dauguma britų dirbo žemės ūkio srityje. Užplūdusi pramoninė revoliucija atnešė dideles permainas šeimos gyvenimams. Jorkšyre, mažos bendruomenės, kūrėsi aplink anglies kasyklas, tekstilės fabrikus, ir gamyklas. Žmonės vyko į tas vietoves ieškoti darbo iš labai toli, net iš Škotijos. Kartu su savim atsivežė veislę žinoma kaip Clydesdale Terrier, arba Paisley Terrier. Visų pirma, tai buvo dirbantys šunys, daug didesni už šiandieninius "Jorkus", skirti gaudyti žiurkėm ir kitiem smulkiem žvėreliam. 

Šie terjerai buvo sukryžminti su kitų rūšių terjerais. Taip pat manoma, kad kažkada jie buvo kryžminti su maltos bišonais, kas lėmė jų ilgą kailį. Turint omeny matos bišonų panašumą į šiandieninius jorkus, tai labai tikėtina. Gaila, bet nėra išlikusių jokių užrašų apie geneologiją, kurie pagrįstų šiuos sukryžminimus (greičiausiai, dėl skurdaus literatūrinio išsilavinimo lygio), bet daug žinoma apie žmones, kurie juos veisė, neabejojama, kad ankstyvieji veisėjai turėjo labai aiškią viziją apie šunis, kuriuos jie norėjo išvesti. 

Ankstyvieji Jorkšyro Terjerai ir jų veisėjai

Vienas iš žinomiausiu ankstyvųjų jorkų veisėjų – Huddersfield’as Ben’as. Dažnai vadinamas moderniojo jorko tėvu.

1874 metais britų šunų klube buvo užregistruotas pirmasis jorkas, tačiau tik 1886-aisiais jorkšyro terjeras buvo pripažintas kaip savarankiška veislė. Pirmasis jorkšyro terjerų klubas susikūrė 1989 metais. 

Jorkšyro terjerai šiandien

Jorkšyro terjerai šiandien paplitę visame pasaulyje ir ankstyvieji veisėjai, kurie buvo žaislinių šunyčių pradininkai, būtų patenkinti didele šios veislės sėkme. 1932-aisiais tik 300 Jorkų buvo užregistruota britų šunų veislyno klube, 1957-aisiais skaičius išaugo iki 2313, o 1970-aisiais jorkai buvo populiariausia veislė Britanijoje. Ši tendencija tęsėsi iki 1990-ųjų kol pasiekė rekordą, buvo užregistruoti 25,665 jorkai. Tiesa, registracijų skaičius dabar pradėjo mažėti, 1994-aisiais jų tebuvo 12,343, tačiau jorkšyro terjeras buvo užregistruotas 7-u numeriu pagal veislės populiarumą.

Temperamentas

Be jokių abejonių jorkai yra labiausiai dėmėsį patraukiantys iš visų žaislinių veislių. Jie žavingi ir inteligentiški, nepaisant dydžio, jie kupini drąsos, ištikimi ir prieraišūs. Nežiūrint to, jog veislė maža, jorkšyro terjerai išlaikę tikrąjį terjerų temperamentą. Jorkai yra tinkami juos nešiotis kartu su savimi ir idealūs tiems, kurie turi mažą būstą. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna patenkinti lakstydami mažame sode ar namuose. Psirūpinkit, kad jis turėtu pakankamai žaislų ir pramogų. Šie maži šuniukai galvoja, kad jie yra daug didesni. Jie ryžtingai gina savo teritoriją. Turi aštrią klausą, ir praneš savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovimą. Jie gali būti labai triukšmingi, taigi reikėtu pagalvoti apie kaimynus, prieš įsigijant šios veislės šunytį.

Priežiūra

Kadangi jorkšyro terjerai turi ilgą kailį, jie nėra tinkami tiems, kurie neturi pakankamai laiko ar polinkio praleisti kailio priežiūrai ir maudymui, kuris būtinas šiai veislei. Dauguma naminių jorkų būna trumpai nukirpti ar nuskusti dėl patogumo ir higienos.

Jorkų kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėm ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi. Kailis ilgas, tiesus ir šilkinis. Jis auga visą gyvenimą. Tiesą sakant, jis labai panašus į žmogaus plaukus.

Ypatinga priežiūra turėtu būti skiriama užtikrinti, kad apie analinę šuns angą būtų švaru, nes dėl ilgo jų kailio būdingas susivėlimas šitoje srityje, o tai gali įtakoti išmatų įsivėlimą į kailį. Be to, kad šuniukas jausis nepatogiai ir jam gali skaudėti, tai gali lemti ir daug rimtesnes problemas, kurias sprendžiant prisirektų ir veterinaro pagalbos.

Jauni jorkšyro terjerų šunyčiai gali turėti nulinkusias ausis iki 6-ių menesių. Šeimininkai dažnai sako, kad įsigijus 10-ies savaičių šuniuką jo ausytės jau kuo puikiausiai stovi, tačiau vėl nulinksta kai jam sueina 4-i mėnesiai. Tai dažnai atsitinka kai jorkui krenta pieniniai ir kalasi suaugusiojo dantys, šeimininkas neturėtų dėl to per daug nerimauti, nes tai natūralu. Bet kokiu atveju, svarbu patrumpinti kailiuką ant ausyčių. Taip pat plaukeliai turi būti išpešti ir iš ausies vidaus.

Specialų dėmesį reiktų skirti šunelio akių ir dantų priežiūrai. Reikėtų saugoti, kad ilgi plaukai nekristų į akis, surišant arba nukerpant juos, nes tai gali sukelti akių suerzinimą ar infekciją. Kaip ir kitų mažų veislių šuniukams, jorkšyro terjerams būdingas akmenų susidarymas ant dantų, bet reguliari jų priežiura padės to išvengti.

Jorkšyro terjerai labai jautrūs šalčiui. Jie mėgsta būti lepinami. Einant į lauką šaltu oru derėtu šuniuką aprengti šiltu paltuku. Jeigu reguliari jorkšyro terjero priežiūra brangiai atsieina šeimininkui, tai išmaitinti jį nėra brangu, jie valgo labai mažai.

Santykiai su kitais gyvūnais

Jorkšyro terjerai laimingai gyvens su katėm ir kitais šunim, bet būdami terjerais jie yra labai savininkiški šeimininko atžvilgiu. Reikėtu atidžiai stebėji kaip jorkšyro terjeras, naujasis gyventojas, susipažįsta su senaisiais. Jeigu jie pešasi, tai gali tęstis iki mirties. Kaip ir su visais mažais šuniukais, didelis dėmėsys turėtų būti kreipiamas kai maži vaikai su jais žaidžia. Taip pat jorkai linkę šokti iš betkokio aukščio, o turit omeny, kad jie labai maži, šuniukas gali susižeisti, gali nukentėti ir nuo žmogaus pėdos arba uždarant ar atidarant duris. 

Dresiravimas

Gan lengvai dresiruojami. Išeidami visada palikite jam žaislų ir šviežio vandens. Prisiminkit, kad lygiai taip kaip mėgsta žmonių kompaniją, taip nemėgsta būti palitkti vieni ilgam laikui. 
Rekomenduojamos paklusnumo treniruotės.

Sveikata ir ilgaamžiškumas

Jorkšyro terjerai yra pakankamai stiprūs, sveiki ir ilgaamžiai. Deja, kaip ir dauguma kitų žaislinių veislių gali susirgti tam tikrom ligom. Tačiau veisiant iš sveikų šuniukų giminės galima išvengti šių problemų. Rekomenduojama šuniukus pirkti iš patikimo veisėjo, su gera reputacija ir niekada nepirkti iš gyvūnų parduotuvės ar vadinamojo „šuniukų fabriko“. Jei įmanoma reikėtų aplankyti šuniuką namuose, kur jis gimė ir augo, pamatyti jo tėvus, ar bent jau mamą. Šuniuko įsigijimas iš nepatikimo veisėjo gali įtakoti jo ligas ar net ankstyvą mirtį (ir dideles veterinarijos paslaugų kainas).

Renkantis šuniuką

Kokios spalvos bus mano šuo?

Visi jorkšyro terjerai gimsta tamsaus kailio su smulkiom rusvom dėmelėm. Tik jiems subrendus pasidengia ilgu kailiu, tamsaus plieno mėlynumo atspalviais. Tai gali keistis su metais, tačiau perkant šuniuką galima tikėtis, kad jo kunelis bus juodas, o galva suodžių spalvos. Kol jis mažas tai normalu. Kai kurie jorkai lieka juodi, o kiti tampa labai šviesūs arba sidabriniai. Neįmanoma nustatyti kokios spalvos bus šiuniukas kai užaugs, tačiau spalva juk neturi įtakos šuniukui kaip draugui.   

Ar jorkšyro terjerai būna miniatiūriniai ir standartiniai?

Daugelis pradedančiųjų jorkų mylėtojų mano jog yra dvi jorkšyro terjerų rūšys – miniatiūriniai ir standartniai. Tačiau taip nėra.

Kada šunytį galima parsinešti į naujus namus?

Jeigu jorkas reikalingas kaip namų šuo, veisėjai leistų jam keliauti i naujus namus tarp 8-10 savaitės amžiaus. Jorkšyro terjeras namams bus daug pigesnis, nei parodoms (kurį veisėjai paprastai parduoda vyresnį). Sunku nustatyti ar šuniukas bus tinkamas parodoms iki kol jam sueina mažiausiai 6 mėnesiai.

Kokios lyties šuniuką geriausiai pirkti?

Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Dauguma veisėjų tiki, jog abu tiek patinėliai, tiek kalytės yra vienodai mylintys, inteligentiški, ištikimi ir puikūs kompanionai. Kalytės gali pradėti rujoti nuo 6-ių mėnesių, tada ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama norint išvengti nepageidaujamo susiporavimo.
Naminius jorkšyro terjerus geriau sterilizuoti. Tai apsaugotų nuo nepageidaujamų šunyčių ir galimų ligų vėlesniame gyvenime.

Kuo turėčiau maitinti savo jorkšyro terjerą?

Įsigijant šuniuką, nepamiškit gauti iš veisėjo maistelio, kurį jis valgo ir stenkitės laikytis jo rekomendacijų, ypač pirmomis savaitėmis. Veisėjas turėtų įteikti dokumentus apie vakcinas, kurias šunytis gavęs, ir kurių jam dar reikės, apie nukirminiavimą ir geneologiją.

Kur turėčiau laikyti savo jorkšyro terjerą keliaudamas?

Visada įsistikinkit, kad jūsų šuo saugus ir ramus keliaudamas. Geriausia keliaujant jorką laikyti specialioje kelioninėje dėžėje. Tokiu būdu jei jums prireiktų staiga stabdyti, jūsų šuniukas išvengtų nukritimų ir susižeidimų. 

Įspėjimas ateičiai

Vasarą leidžiant laiką prie vandens telkinių arba baseino labai svarbu būti dėmesingiems. Teko girdėti pranešimų iš JAV, apie tai kaip jorkai ikrenta į baseinus ir nesugebėdami išlipti, vargšai šuneliai išsenka ir nuskęsta.



2012 m. liepos 11 d., trečiadienis

Škotų nulėpausis



Veislės istorija
Škotų nulėpausės
istorija prasideda 1961 metais, kai piemuo ūkyje pastebėjo baltą katytę nulinkusiomis ausimis. Ji priminė pūkuotą pelėdą. Piemuo priglaudė katytę ir pavadino ją Siuzi. Šiandien Škotų nulėpausės papuola į populiariausių kačių veislių dvidešimtuką.

Charakteristika

Škotų nulėpausės
apvalaus sudėjimo katės: jų apvali galva, apvalus kūnas, apvalios pėdutės. Tai trumpaplaukės arba ilgaplaukės katės. Galimi įvairūs kailio atspalviai. Visi kačiukai gimsta tiesiomis ausimis, kurios vėliau nulinksta arba taip ir lieka stačios.

Temperamentas

Tai mielos ir labai meilios katės lengvai prisitaikančios prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Mėgaujasi žmogaus kompanija ir tiesiog būvimu šalia. Škotų nulėpausės nėra reiklios katės, priešingai, pakankamai ramios ir tylios. Mėgsta žaisti ir visai nebijos vandens. Tinka aktyviems žmonėms, šeimoms su vaikais, pradedantiems kačių augintojams. 

Priežiūra


Jei turite ilgaplaukį Škotų nulėpausį nepamirškite jo tris ar keturis kartus per savaitę pašukuoti. Taip pat reikėtų reguliariai valyti ausys. 



Maziukai:



Amerikos trumpaplaukis



Veislės istorija


Šimtmečius Šiaurės amerikiečiai laikydavo kates, kurios medžiodavo graužikus ir kitus kenkėjus, bei būdavo šeimos augintiniais. Tos katės buvo panašios į Amerikos trumpaplaukes kates. Amerikos trumpaplaukės atvyko į Šiaurės Ameriką kartu su ankstyvaisiais Anglų gyventojais.

Dvidešimto amžiaus pradžioje į Šiaurės Ameriką buvo atvežama vis daugiau kačių, kurios būdavo kryžminamos su vietinėmis. Tai sustiprino Šiaurės Amerikos gyventojų norą išsaugoti savo gimtąją veislę. Amerikos trumpaplaukės buvo viena iš pirmųjų penkių kačių veislių užregistruotų Kačių mylėtojų asociacijoje. Veislė oficialiai pripažinta buvo 1966 metais. Šiandien JAV Amerikiečių trumpaplaukės vienos populiariausių kačių.  

Charakteristika

Galva didelė, šiek tiek pailga. Snukis kvadratinis. Ausys vidutinio dydžio. Akys didelės, plačios. Kūnas raumeningas. Kojos vidutinio ilgio ir raumeningos. Pėdos apvalios, su penkiais pirštais ant priekinių kojų ir keturias pirštais ant užpakalinių kojų. Uodega vidutinio ilgio ir smaila.

Temperamentas

Amerikos trumpaplaukės žinomos kaip švelnios, draugiškos, žaismingos. Paprastai gerai sutaria su vaikais ir net šunimis. Tylios. Mėgsta žaisti tiek su žaislais, tiek su šeimos nariais. Idealiai tinka viengungiams, šeimoms su vaikais, pradedantiems kačių augintojams ir šeimoms turintiems kitų augintojų.

Priežiūra
Vidutiniškai besišeriantį kailį turėtų užtekti pašukuoti kartą per savaitę. Mėgsta draugiją, tačiau puikiai gali pabūti vienos namuose. Tai ilgaamžės katės. Gerai prižiūrimos gali gyventi net 20 metų. 



Rusu melinieji
















Charakteris:
Rusų mėlynosios katės yra švelnios,  begalo prieraišios ir mylinčios šeimininką. Šios veislės katės nuo kitų veislių ypač skiriasi tuo, kad išsirenka labiausiai jas mylintį šeimos narį ir tampa jam geriausiu draugu. Buvo atvejis kai šios veislės katė užpuolė į namus įsiveržusi nepažystamą žmogų ir taip apgynė savo šeimininke nuo užpuolėjo, kuris bandė ją išprievartauti. Tad šios katės yra ne tik šilti pasiaukojantys ir meilūs padarėliai, bet tuo pačiu pasižymi ir karingumu, bei tvirtu charakteriu.
Standartai:
Akys:Didelės, migdolo formos. Taip pat, kaip ir ausys yra ganėtinai nutolusios viena nuo kitos. Akių spalva ryškiai žalia..

Nosis:
Tiesi vidutinio ilgio. Žandenos ryškios, mėsingos. Smakras stiprus. Žiurint iš profilio yra lygiagretus su nosies snervėmis. Nosytės šnervių spalva - melsvai pilka.

Galva:
Trumpa ir kiek pailga. Galvos kaukolė plati ir tvirta.

Ausys:
Plačios, didelės ir galuose ganėtinai smailios. Ausų oda yra plona ir padengta tankiais plaukais. Tarpas tarp ausų yra ganėtinai didelis.

Kailis: 
Trumpas, tankus ir labia švelnus. Kailis susideda iš labia trumpo poplaukio ir kiek ilgesnio plauko.

Spalva:
Pilka, visi pilkos atspalviai. Rečiau sidabrinė.

Kaklas:Ilgas, tiesus ir plonas.

Kūnas:
Kaulai vidutinio storio sandaros. Kūno linijos proporcingos ir grakščios.

Kojos: 
Plonos ir aukštos. Pėdutės mažos, ovalo formos. Pėdučių spalva – tamsi levandų.

Uodega:
Pakankamai ilga į pabaigą smailėjanti.

Šios katės puikiai medžioja peles bei žiurkes. Nors katės ir apdovanotos storu dvigubu kailiuku, tačiau jis neturi jokio specifinio kvapo, bei jame nesiveisia parazitai. Kailis nereikalauja jokios išskirtinės priežiūros. Apskritai katės laikymo sąlygos bei priežiūra nieko nesiskiria, nuo kitų veislių kačių. Rusų mėlynųjų kačių patinai ženklina savo valdas kaip ir visi kiti, bet jų kvapą sugeba užuosti tik varžovai, o žmogus nejaučia.

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

Amerikiečių Stafordšyro terjeras

Amerikiečių Stafordšyro terjeras
12 year old AmStaff.jpg

Standartas: Nr. 286, III FCI grupė, 3 sekcija (bull tipo terjerai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas: (18-19 colių) 46-48 cm
Kalė: (17-18 colių) 43-46 cm
Svoris
Patinas: 20-33 kg
Kalė: 18-20 kg
Savybės
Plaukas: Trumpas, prigludęs ir palietus standus

Aktyvumas: Vidutinis

Intelektas: Vidutinis

Temperamentas: Ištvermingas, mylintis vaikus, prieraišus, bebaimis, ištikimas, žaismingas, kartais ūmus, geras

Tinkamumas apsaugai: Labai aukštas

Tinkamumas tarnybai: Aukštas

Vados dydis: 5-10

Ilgaamžiškumas: 9-15 m.
Amerikiečių Stafordšyro terjeras (sutrumpintai Stafordšyro terjeras) – šunų veislė.

Kilmė

Dar 1100 m. Anglijoje ir kitur Europoje buvo organizuojamos šunų kautynės su jaučiais ir meškomis. 1835 m. Didžiojoje Britanijoje šunų kovos buvo uždraustos. Tačiau vis tiek išliko galimybė organizuoti šunų kautynes, kurios tapo pelningu verslu. Tuomet iškilo būtinybė sukurti idealų šuns tipą, kuris tiktų kautis ringe arba duobėje. Tai turėjo būti atletiškas, greitai atakuojantis ir vikriai sučiumpantis priešininką šuo. „Kovotojas“ turėjo pasitikėti savimi ir žūtbūtinai kovoti valandų valandas, kad patenkintų šunų sporto aistruolius. Šuo privalėjo būti vikrus kaip terjeras ir narsus kaip buldogas. Todėl daugelyje vietovių kryžmino įvairiausius šunis, o Stafordšyro grafystės angliakasiai sukryžmino anglų buldogą su terjeru. Kovoms veisiami terjerai turėjo būti agresyvūs kitiems šunims, drąsūs, nejausti skausmo, noriai kautis, bet mylėti ir paklusti žmonėms. [1]
Iš Didžiosios Britanijos į JAV amerikiečių Stafordšyro terjerų protėviai pateko 1870 m. ir kurį laiką vadinti pitbulterjerais. Juos taip pat naudojo šunų kovoms.
1936 m. gegužės 23 d. įsteigtas amerikiečių Stafordšyro terjerų mėgėjų klubas atvėrė naują veislės istorijos puslapį. Tais pačiais metais veislę įregistravo bei standartą patvirtino Amerikos kinologų klubas (AKC).
Pirmojo pasaulinio karo metais šie terjerai tapo labai populiarūs. Terjerų jėga, drąsa ir sumanumas užkariavo daugelio amerikiečių širdis. To meto spauda dažnai publikavo jų nuotraukas, karikatūras.

Išvaizda

Snukis
 
Nors Stafordšyro terjeras raumeningas, jis vis dėlto yra vikrus ir grakštus, kojos ne per daug ilgos, kontūras nepanašus į lenktyninio šuns. Stafordšyro terjeras yra kresnas, labai galingai sudėtas šuo trumpu kailiu ir savita galva bei snukiu.
Snukis vidutinio ilgio, viršutinėje dalyje apvalus ir staigiai įlenktas po akimis. Lūpos sučiauptos ir horizontalios. Žandikauliai ryškūs. Pažandė stipri. Nosis juodos spalvos.
Ausys būna apkarpytos arba neapkarpytos. Kaklas truputį išriestas ir vidutinio ilgio. Oda aptempta.
Pečiai stiprūs ir raumeningi, su nuožulniomis mentėmis. Nugara trumpa, lengvai žemėjanti nuo keteros link pasturgalio, turi švelnų trumpą nuolydį pasturgalyje link uodegos pagrindo. Krūtinė žema ir plati. Šonkauliai išriesti, užpakalinėje dalyje ilgi. Pilvas pilnas, nenudribęs, bet ir neįtrauktas (kaip pas kurtus).
Letenos vidutinio dydžio, išriestos ir kompaktiškos. Uodega trumpa, išaugusi žemai, smailėjanti, nesusiraičiusi ir nelaikoma virš nugaros.
Kailis trumpas, prigludęs ir palietus standus. Leistina bet kuri spalva, ištisa, mišri ar su dėmėmis, tačiau visiškai balta, daugiau nei 80 procentų balta, juoda su rusvai geltona ar rausvai ruda yra nepageidautinos.

Priežiūra

Šeimininkai privalo teisingai auklėti ir suteikti dresūros pagrindus amerikiečių Stafordšyro terjerui. Šiam šuniui reikia skirti daug laiko, tai reikėtų turėti omenyje dar prieš augintinį įsigyjant. Kadangi šių šunų kailis yra trumpas, Stafordšyro terjerams nereikalinga rūpestinga kailio priežiūra. Taip pat šiam šuniui neatsiejama gyvenimo dalys yra nuolatinis judėjimas (ilgi pasivaikščiojimai bei greitas bėgiojimas) ir aktyvi protinė veikla.

Elgesys ir charakteris

Amerikiečių Stafordšyro terjeras turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jam būtina aktyvi veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Tinkamai prižiūrimas, socializuotas amerikiečių Stafordšyro terjeras bus draugiškas ne tik su visais žmonėmis, bet ir gyvūnais, todėl daugelyje šalių jis laikomos šeimos šunimi. Amerikiečių Stafordšyro terjeras – šuo kompanionas, jis neskirtas apsaugai. Tai judrus, aktyvus, drąsus, viskuo besidomintis gyvūnas. Su žmonėmis draugiškas ir mielus. Netinkamai besielgiantys, agresyvūs ar bailūs šunys neturi būti veisiami. Tarptautinės kinologų organizacijos organizuojamose parodose visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami.

Vokiečių bokseris

Bokseriai
 
Bokseris – palyginti nesena veislė, išvesta XIX amžiaus pabaigoje. Šie šunys buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz: su meškomis, jaučiais).

Istorija

Bokserių veislės kūrimo pradžią davė iš Prancūzijos parvežta bulenbeicerių kalė Flora, dar trys bulenbeiceriai (vok. Bulių smaugikas) ir anglų buldogas. Veisėjai entuziastai siekė suderinti drąsą, stabilumą, sportišką šuns būdą ir jėgą su estetišku eksterjeru. Pirmieji bokseriai labai skyrėsi nuo dabartinių ir buvo gana nepatrauklūs. Vėliau kruopštaus selekcinio darbo dėka išveisti elegantiški, energingi, pasižymintys geromis darbinėmis savybėmis, žaismingi ir linksmi bokseriai. Žmonės juos mėgsta auginti dėl ramaus charakterio, įgimtos meilės vaikams, puikių gynėjo bei sargybinio savybių. Prieraišūs, atsidavę, neagresyvūs, ištikimi, net sulaukę senatvės išlieka žaismingi.

Išvaizda

Aukštis – patinai iki 63 cm, patelės iki 59 cm. Svoris – patinų apie 30 kg, patelių - 28 kg. Tvirtas, atletiškas sudėjimas, kailis trumpas, glotnus. Judesiai žvalūs, energingi. Galva proporcinga korpusui. Apatinis žandikaulis didesnis, atsikišęs, jį dengia storos viršutinės lūpos. Kaklas raumeningas ir pakankamai ilgas. Krūtinė siekia alkūnes, jos gylis turi sudaryti pusę šuns aukščio ties ketera. Nugara tiesi, tvirta, plati, raumeninga. Kojos tvirtos.
Spalva – rusva – įvairiausių atspalvių (nuo smėlinės iki tamsiai rudos). Tigrinė spalva – rusvame fone juodi dryželiai, lygiagretūs šonkauliams, dengiantys visą kūną. Leistinos baltos žymės ant snukio, krūtinės, letenų, bet neturi viršyti 1/3 pagrindinės spalvos. Visiškai balti, juodi ar kitos spalvos bokseriai neveisiami.
Veislės standartas, patvirtintas 1920 metais, galioja iki šių dienų.

Bladhaundas

Bladhaundas
 
Bladhaundas, Švento Huberto skalikas (Chien de Saint-Hubert) – šunų veislė, žinoma jau XII amžiuje, nuo seno naudota medžioklėje. Jautri uoslė jiems padeda sekti pėdsakais, tačiau puikia rega pasigirti negali. Dabar tai daugiau sarginiai šunys. Kartais pasitelkiami susekti nusikaltėliui.

Išvaizda

Panašus į basetą, tik gerokai didesnis – 70 cm aukščio, sveria apie 50 kg. Galva tiesi, snukis nėra aiškiai išreikštas. Ausys ilgos, nukarusios, švelnios. Po kaklu nudribusios laisvos odos raukšlės.

Charakteris

Kartais šis šuo vadinamas džentelmenu, dėl savo taikaus būdo. Jo balsas lyginamas su vargonų gaudimu. Orus, protingas. Persekiodamas auką, arba nusikaltėlį, nepuola, o sustabdo ir saugo kol ateis šeimininkas.
Kita vertus, šuo gana jautrus, greit įsižeidžia, jei su juo grubiai elgiamasi. Sakoma, kad kartą pakėlęs ranką prieš bladhaundą, visam gyvenimui prarasi jo prieraišumą.

Basendžis

Basendžis – mažų medžioklinių šunų veislė, registruota FCI (Registracijos Nr. 43).

Kilmė

Basendžiai daugiausiai auginami Kongo, Sudano, Liberijos teritorijoje. Panašių šunų galima sutikti Malaizijos džiunglėse.
XIX a. pabaigoje keliautojai basendžius vadino įvairiai: Kongo terjeras, Zande šuo, Afrikos miškų šuo, bongo terjeras, niam-niam terjeras. Panašių į basendžius šunų atvaizdus galima pamatyti ir faraonų laidojimo vietų bareljefuose. Faraono Tutanchamono kape taip pat buvo rasti balzamuoti šunys, panašūs į basendžius. Manoma, kad basendžiai Egipto faraonams buvo ne tik medžiokliniai šunys, bet ir gyvi amuletai, saugoję savo valdovus nuo juodosios magijos.
Manoma, kad keliaujantys Nilo upe keliauninkai išsivežė šiuos šunis kaip gautas brangias dovanas. Žlugus Egiptui basendžiai buvo pamiršti net iki XIX a. vidurio. Tuo metu šią pamirštą veislę Konge ir Pietų Sudane aptiko tyrinėtojai. Basendžiai išgarsėjo kaip šunys, kurie nemoka loti, bet tai nėra nebylūs šunys. Jie skleidžia keistus ir labai aukštus garsus.
Veislę 1895 metais vėl atrado anglų jūreiviai, bet Anglijoje šie šunys susirgo maru ir krito. Tik 1937 metais anglams pavyko užauginti basendžių. Amerikoje pirmoji vada buvo užauginta 1941 metais.

Išvaizda

Basendžių šuniukas
 
Basendžis – lengvo ir taisyklingo kūno sudėjimo, aukštakojis, elegantiškos, aristokratiškos išvaizdos, protingas ir budrus gyvūnas. Galva su stačiomis, smailėjančiomis ausimis, susijaudinus kakta pasidengia smulkiomis raukšlėmis, kaklas aukštai iškeltas ir gracingai išlenktas. Gili, ne plati krūtinė, palaipsniui pereina į patrauktą pilvą, uodega susukta į tvirtą žiedą – visa tai sudaro elegantiško, kaip miniatiūrinė antilopė, šuns vaizdą.
Basendžiai šoklūs, labai greiti, puikios uoslės. Unikalu tai, kad jie medžioja ne vien uosle, kaip dauguma medžioklinių šunų, bet ir rega. Aukštoje savanos žolėje basendžiai pašokdavo ir tarytum sustingdavo ore. Dairėsi. Uostinėjo, kur nuskuodė grobis. Kai kurios gentys juos ir vadino šokančiais virš žolės šunimis (M‘bwa m‘kubwa M‘bwa).

Charakteris ir elgesys

Tai žavingas, meilus kompanionas, labai žaismingas. Šis ilgakojis, mažas, trumpaplaukis šuo su trumpa nugara ir lengvu kūno sudėjimu, laižo (prausia) save kaip katė. Neskleidžia kvapo. Todėl jis tinka žmonėms, kurie rūpinasi švara savo namuose. Basendžis yra švelnus su vaikais, bet linkęs pyktis su savo gentainiais ir yra gana užsispyręs.
Neloja, bet moka savaip reikšti emocijas. Susukta į žiedą uodega vizga sunkiai, bet labai juokingai. Sveikindamiesi jie skleidžia specifinius aukštus garsus.
Basendžiai yra pokštininkai, mėgsta krėsti kvailystes. Su jais reikia kantrybės. Mėgsta tupėti ant palangės ir stebėti, kas vyksta lauke, mėgautis saulės šiluma.

Priežiūra

Gali gyventi bute, jei gaus pakankamai krūvio. Labai aktyvūs namuose. Laimingiausi, kai auga su dar vienu ar dviem basendžiais. Tarpusavyje jie nesipeša. Reikalingai ilgi kasdieniniai pasivaikščiojimai. Kadangi basendžiai prausiasi patys ir neturi kvapo, jiems nereikia daug priežiūros. Tinka alergiškiems žmonėms. Šeriasi labai mažai, arba nesišeria visai.

Sveikata

Linkę tukti ir tapti tingiais. Pasitaiko kelio, akių problemų.


Basenji pair edit.jpg
Suauge

Ciau ciau

Čiau-čiau (kin. 松狮犬 / 鬆獅犬, pažodžiui išvertus „minkštas liūtukas“; angl. chow-chow) - dekoratyvinių šunų veislė.

Turinys

Kilmė

Šis šuo, kilęs iš Azijos, yra vienas iš špicų. Jo atvaizdų randama dviejų tūkstančių metų senumo molio dirbiniuose. Čiau-čiau tėvynė nėra žinoma, manoma, kad ji galėjo būti Kinija, Tibetas arba Mandžiūrija. Nuo seno jie ir pekinai buvo auginami Kinijos imperatorių rūmuose bei įvairiose Kinijos provincijose - iš pradžių kaip medžiokliniai, vėliau kaip ganymo, sarginiai, kinkomieji ir dekoratyviniai šunys.
XIX a. pabaigoje jie pateko į Angliją ir kruopščia atranka buvo paversti grynai dekoratyviniais. Veislė paplito Europoje ir JAV.

Išvaizda

Išskirtinis čiau-čiau bruožas - melsvai juodas liežuvis
 
Čiau-čiau šuo yra šiek tiek panašus į liūtą. Čiau-čiau būna trumpaplaukis arba ilgaplaukis.
Spalva juoda, rausva, pilkšva, ruda, rusva, balta. Gali būti įvairaus atspalvio, bet nedėmėtas, tik uodegos apačia ir "kelnės" gali būti šviesesnės.
Kailis tankus, plaukai tiesūs, standūs, pavilnė minkšta, garbanota. Kailis turi būti kasdien šukuojamas tankiu šepečiu.
Šios veislės šuns aukštis ties gogu ne mažesnis kaip 45,5 cm. Galvos smegeninė dalis plati, truputį siaurėja snukio link. Kakta plokščia. Skruostai stambūs. Snukis vidutinio ilgumo, platus. Nosies veidrodėlis didelis, platus, šviesaus ir balto šuns - šviesus, pilkšvo ir rusvo gali būti kailio spalvos, kitokio - juodas.
Akys mažos, ovalios, paprastai tamsios, nors pilkšvo ir rusvo šuns gali būti šviesios.
Ausys nedidelės, storos, stačios, apvaliais galais, toli viena nuo kitos, pasisukusios plokštumomis į akis.
Dantys tiesūs, tvirti, sankanda žirkliška. Lūpos ir gomurys juodi. Liežuvis melsvai juodas.
Kaklas tvirtas, šiek tiek riestas. Krūtinė plati, apačia siekia alkūnes. Nugara trumpa, tiesi ir tvirta. Juosmuo platus, stambus.
Priekinės kojos vidutinio ilgumo, tiesios, stambių kaulų, statmenų menčių, raumeningos. Užpakalinės kojos raumeningos, kulnų sąnariai yra žemai, jų kampai buki, slėsnos statmenos. Letenos mažos, apskritos, sugniaužtos. Eisena kaip liūto.
Uodega riesta virš nugaros, išaugusi aukštai.
Trūkumai ir ydos: nukarusios ausys, taškuotas ar dėmėtas liežuvis, netikusi uodegos padėtis, margas kailis.

Elgesys ir temperamentas

Ramus, išdidus, savarankiškas, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Įerzintas tampa bebaimis. Nemėgsta žaisti, mažai loja, sunkiai dresuojamas. Su juo reikia elgtis ramiai ir griežtai.
Čiau-čiau - puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau-čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais šunimis ir nori turėti šeimininką, kuris jį suprastų ir neįsakinėtų.


ChowChow2Szczecin.jpg
Suauges

Pulis

Pulis (vengr. Puli) - šunų veislė, pripažįstama FCI (užregistruota 1924 m.). Dar vadinamas čigonų šunimi.

Turinys

Kilmė

Veislė yra kilusi iš Azijos. Manoma, kad pulių protėviai - Tibeto terjerai. Puliai mėgstami Vengrijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Skandinavijos šalyse.
Puliai Vengrijoje auginami daug metų. Į juos panašūs vengrų piemenų šunys komondorai, pumiai ir mudžiai. Oficialiuose šaltiniuose puliai paminėti 1751 metais.
1912 m. šią veislę atkūrė Emil Raitsits, kuris sudarė standartą. Puliai pirmą kartą pademonstruoti šunų parodoje tik 1923 metais Budapešte.

Paskirtis

Vengrai nuo seno veisė juodakailius pulius, nes avių bandoje juos lengviau atskirti. Plėšrūs žvėrys taip pat iš tolo matydavo šunis. Aviganių kailį išblukindavo saulė. Žemyn krintančios sruogos – ne tik puošmena, bet ir apsauga. Lyjant vandens srovelės nuteka žemyn, gaurai beveik nesudrėksta. Kailis skleidžia stiprų kvapą. Ganydami avis, puliai kartais šokinėja per avių nugaras arba net bėga jomis, kad greičiau suvaldytų bandą (vienas pulis gali prižiūrėti apie 650 avių). Nors akis dengia plaukų sruogos, matymui jos netrukdo.

Išvaizda

Baltas pulis
Ūgis: patinų aukštis ties gogu – 40-44 cm, kalių – 37-41 cm. Sveria 11-14 kg.
Nukarusias ilgas kailio sruogas reikia prižiūrėti, kad nesikauptų purvas. Spalva juoda, ruda, pilka, rūdžių atspalvio, tačiau sutinkami ir baltos bei abrikosų spalvos šunys.

Temperamentas

Tai tarnybinis šuo, galima laikyti lauke ir namie. Judrus, energingas, ištvermingas, protingas, lengvai dresuojamas, trokšta veiklos. Lėtam, pasyviam šeimininkui netinka.
Atsparus orų permainoms, nelepus. Manoma, kad pulis - vienas sveikiausių ir stipriausių šunų.

Akita Inu

Akita Inu - šunų veislė Japonijoje išvesta medžioklei. Japonijoje šios veislės šunys labai gerbiami ir laikomi šeimos židinio saugotojais, sveikatos simboliu ir nacionaline vertybe.

Turinys

Išvaizda

Idealus patino aukštis ties gogu apie 67 cm, patelės - maždaug 61 cm.
Kailis rausvai rudas, baltas arba keršas. Akuotai tiesūs, šiurkštūs, pavilnė minkšta, tanki. Tamsus snukis kilmės šalyje Japonijoje laikomas trūkumu.

Charakteris


Tai ramus, nuovokus, draugiškas ir klusnus šuo. Pasižymi stipriu medžioklės instinktu. Loja nedaug, bet yra geras sargas, nemėgsta svetimų žmonių. Kitų šunų nepripažįsta ir yra jiems priešiškas. Žaisti su vaikais nemėgsta ir pakenčia juos, jei šie nesikėsina į šuns valdas. Dresuoti šį šunį reikia kantriai ir ramiai, geriausia įvairiai.
Tai ištvermingas šuo. Ilgi pasivaikščiojimai ne visuomet būtini. Esant šuniui palaidam, didelė tikimybė, kad jis pabėgs.


Akita black-and-white.jpg Suauges jau.

Dalmatinas

Dalmatinasšunų veislė, išsiskirianti savo dėmėtu kailiu. Dalmatinų kailio dėmelės dažniausiai būna rudos arba juodos spalvos. Veislės pavadinimas kilęs nuo vietovės Kroatijoje - Dalmatijos, kur ši šunų veislė buvo išvesta.
Seniau dalmatinai buvo medžiokliniai šunys, tačiau šiais laikais jie laikomi šeimos draugais ir puikiai sutaria su kitais naminiais gyvūnais.
Ko gero, vienintelis šios veislės trūkumas yra kurtumas. Apie 30 % dalmatinų gimsta kurti. Perkant tokį šuniuką, reikia pasidomėti, ar jo tėvai neturėjo kurtumo geno.

Išvaizda

Jauniklis
 
Šios veislės šunys yra raumeningi, vidutinio dydžio, turi labai daug ištvermės. Tai labai elegantiški šunys. Dalmatino kūno sudėjimas panašus į pointerių veislės šunų, iš kurių jie gali būti kilę. Letenos apvalainos, su išlenktais pirštais. Nagai būna balti arba tokios pačios spalvos kaip dėmelės. Ausys plonos, smailėjančios link galiukų, prigludę prie galvos.
Idealus suaugusio dalmantino ūgis yra tarp 54 cm ir 61 cm ties gogu, o svoris 20-32 kg. Patinai stambesni už pateles.

Kailis

Šunyčiai
 
Kailis plonas, tankus ir švelnus. Pagrindinė spalva yra balta su apvaliomis juodos arba rudos spalvos dėmelėmis. Gelsvos, oranžinės, melsvos, trijų spalvų dėmelės retai pasitaiko ir neatitinka standartų, todėl tokie šunys negali dalyvauti parodose. Šuniukai gimsta su baltu kailiuku, dėmelės išryškėja šuniukams augant. Kartais dėmelės matosi pro naujagimio šuniuko odą. Dėmelės būna apvalios ir išsidėsčiusios po visą dalmantino kūną. Mažesnės dėmelės būna ant šuns snukučio ir uodegos. Dalmatinų kailis šeriasi du kartus per metus, bet sumažinti šią problemą galima vitaminais. Dalmatinų plaukai turi dygliukus, todėl plaukeliai įstringa drabužiuose ir yra sunkiai valomi, bet naudojant lipnius valomuosius šepečius, tai ne problema. Dauguma žmonių, kurie yra alergiški kailiniams gyvūnams, nejaučia alergijos būtent šios šunų veislės kailiui.

Spalvos

Dažniausiai dalmatinai būna balti, su rudomis ar juodomis dėmelėmis. Kartais pasitaiko ir kitokių spalvų (gelsvos, melsvos, trispalvių ir t. t.) dėmelių, tačiau tokie šunys neatitinka standarto ir negali dalyvauti parodose. Dalmatinų akys yra vidutinio dydžio - rudos, mėlynos arba gintarinio atspalvio. Rudadėmių dalmatinų akys dažniausiai būna gintarinio atspalvio, o juodadėmių - rudos. Mėlynos akys laikomos nukrypimu nuo standarto, manoma, kad mėlynos akys gali būti susiję su šunų kurtumu.

Temperamentas

Kadangi senovėje dalmatinai lydėdavo karietas, šios veislės šunys yra labai aktyvūs ir jiems reikia daug treniruočių. Jie labai greiti bėgikai, savimi pasitikintys ir ištvermingi. Dalmatinai energingi ir žaismingi, todėl yra puikūs vaikų kompanionai, taip pat jie ypač švelnūs žmonėms bei žirgams.
Svarbu, kad jie bendrautų su vaikais, kol dar yra jauni, taip pat svarbu, kad vaikai išmoktų tinkamai žaisti su šunimis. Svarbu dalmatinus laikyti atokiau nuo mažų vaikų, nes tai labai energingi, bei aktyvūs šunys.
Šie šunys negali būti dresiruojami naudojant grubius metodus. Jie vertina žmonių draugystę ir tikrai liūdės uždaryti kieme ar rūsyje. Dalmatinai žinomi dėl savo sumanumo ir stipraus išgyvenimo instinkto.

vokiečių jagdterjeras

Jagdterjeras, vokiečių jagdterjeras (vok. Deutscher Jagdterrier) - šunų veislė, išvesta Vokietijoje, po Pirmojo pasaulinio karo, 1920 m. Galutinis rezultatas gautas sukryžminus foksterjerą, leiklandterjerą ir velšterjerą. Šios veislės išvedimo tikslas buvo universalaus, medžioklinio, tamsios spalvos šuns sukūrimas.
Ši veislė buvo pripažinta 1993 m.
Jagdterjeras yra šuo, skirtas medžioti urvinius bei kitus žvėris. Tai nedidelis šuo, todėl gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Jagdterjerai skirstomi į šiurkščiaplaukius ir švelniaplaukius, kurie skiriasi vienas nuo kito tiktai kailiu.

Turinys

Standarto aprašymas

Bendra išvaizda

Jagdterjeras sukuria budraus, bebaimio ir ryžtingo šuns įspūdį. Jis stiprus, ištvermingas ir nepatiklus pašaliniams. kūnas tvirto sudėjimo, daugiau ištemptos nei kvadratinės formos, stipriu skeletu ir ypač gerai išvystytu reljefiniu raumenynu. Oda elastinga, glaudžiai apsitempusi. Ūgis: patinų – 32-40 cm, patelių – 30-38 cm.
Trūkumai. Nežymūs nukrypimai nuo kontrolinio konstitucijos tipo – per maža arba per didelė (masyvumas) kūno masė, kvadratinė arba perdėtai ištęsta kūno forma, pažeidžianti stovėsenos harmoniją, nežymus priekinės torso dalies pažemėjimas arba galinės paaukštėjimas. Ūgis – iki 1 cm didesnis arba mažesnis nei kontrolinis.
Ydos. Ryškūs nukrypimai nuo kontrolinio konstitucijos tipo – sudėjimo grubumas arba švelnumas. Ryškus charakteringų veislei proporcijų ir nustatytų formų pažeidimas. Ūgis didesnis ar mažesnis daugiau kaip 1 cm nei kontrolinis.

Atspalvis ir kailis

Atspalvis. Pagrindinis – juodas arba tamsiai rudas su rusvo įrudžio dėmėmis, arba šviesesnio, į gelsvumą – antakių, snukio, krūtinės, kojų ir letenų ar pauodegio srityse. Leidžiami šviesesnių ar tamsesnių atspalvių kaukė, bei nedidelės baltos spalvos dėmelės ant krūtinės ar pirštų.
Diskvalifikuojančios ydos. Bet koks kitoks atspalvis, išskyrus juodą arba tamsiai rudą.
Kailis tiesus, tankus, tvirtas, prigludęs, šiurkštumas ant korpuso ir ant galūnių vienodas. Būtina tanki, tvirta pavilnė. Šiurkščiaplaukio jagdterjero kailis ant korpuso ir galūnių ilgesnis nei švelniaplaukio. Taip pat šiurkščiaplaukis privalo turėti „barzdelę“, švelniaplaukis – atvirkščiai, jos turėti negali, net jeigu ant nugaros turi ilgesnio ašutinio kailio.
Trūkumai. Nepakankamai šiurkštus, tankus ir tvirtas, truputį trumpokas, vos banguotas kailis. Nepakankamai tanki pavilnė, mažai padengta kailiu pilvo ir vidinių šlaunų pusių sritys.
Ydos. Minkštas, plonas, banguotas, su užsirietimais, atviras kailis. Pilvo ir vidinių šlaunų pusių srityse nėra kailio. Kailis trumpas kaip pas švelniakailį foksterjerą (švelniaplaukiui) ir „barzdos“ nebuvimas (šiurkščiaplaukiui).

Galva, ausys, akys ir kaklas

Galva pakankamai ilga, sausa, susiaurėjanti ties akimis. Perėjimas nuo kaukolės srities link snukio tolygus, beveik nepastebimas. Skruostikauliai lengvai atsikišę. Snukis trumpesnis nei kaukolinė dalis, tvirtas, su stipriais žandikauliais, kurių apatinis su aiškiai matomu smakru. Nosies galas (spenelis) juodas, esant rudam kailio atspalviui leidžiama ruda spalva.
Trūkumai. Atsikišusi kakta, aiškiai matomas perėjimas į snukio sritį, pakaušio dalis nuožambiai palinkusi atgal, smailėjantis arba nuleistas snukis, siauras tarpas tarp ausų.
Ydos. Pakeltas arba smarkiai nuleistas snukis, griežtas perėjimas tarp kaukolinės dalies ir snukio.
Diskvalifikuojančios ydos. Rožinis, dėmėtas nosies galas.
Ausys trikampės formos, nemažos, išsidėsčiusios aukštai, ant nedidelės kremzlinės dalies, švelniai priglundančios prie skruostų.
Trūkumai. Išaugusios žemai, didelės (išeinančios už išorinių akių kampų zonos), sunkios, su raukšlėmis, įdubomis ausys, ausų galiukai kažkiek pakilę virš kaktos linijos. Ausys ant kremzlinės dalies kaip pas foksterjerą.
Ydos. Stačios, pusiau stačios, nukarusios palei skruostus.
Akys mažos, tamsios, gilus įsodinimas, su tamsiais, glaudžiai priglundančiais vokais.
Trūkumai. Didokos, nepakankamai tamsios akys ir vokai.
Ydos. Išpūstos, labai šviesios.
Diskvalifikuojančios ydos. Užriesti arba nukarę vokai.
Kaklas labai stiprus, raumeningas, nelabai ilgas, sausas, gana aukštai pastatytas, su švelniu perėjimu link gogo ir palaipsniui platėjantis link pečių.
Ydos. Labai trumpas, su pagurkliu.

Dantys

Stiprūs, balti, tarpusavyje glaudžiai besiliečiantys, sukandimas – žirklinis, dantų formulė – pilna.
Trūkumai ir ydos. Neatitikimas bendriems reikalavimams.

Gogas ir nugara

Gogas ryškiai išreikštas.
Nugara stipri, tiesi, nelabai trumpa.
Trūkumai. Trumpa, minkšta, lengvai kuprota nugara.
Ydos. Kuprota, įlinkusi nugara.

Juosmuo, strėnos, sturplis

Juosmuo pakankamai trumpas, raumeningas, truputėlį išsipūtęs.
Trūkumai. Ilgas, tiesus.
Ydos. Silpnas, labai ilgas.
Sturplis ilgas, beveik horizontalus, su stipriai išvystytu raumenynu.
Trūkumai. Trumpas, aiškiai nuožulnus, nepakankamai raumeningas.
Ydos. Ryškiai nuožulnus.

Krūtinė

Gili, apatinis krūtinės taškas turi būti viename lygyje su alkūnių linija. Proporcingai plati, krūtinės apimtis turi maždaug 10-12 cm viršyti šuns ūgį juosmens srityje.
Trūkumai. Nepakankamai nuleista (apatinis taškas aukščiau alkūnių linijos), per daug plati ar siaura.
Ydos. Tie patys trūkumai, tik ryškesni.

Galūnės, letenos ir uodega

Priekinės galūnės žvelgiant iš priekio – tiesios, mentės ilgos, pakankamai „atitrauktos“ atgal. Dilbiai tiesūs, su stipriu raumenynu. Priekinių galūnių kaulai greičiau stiprūs, nei ploni. Pėdos – lengvai pakreiptos.
Trūkumai. Truputį iškrypę dilbiai, šleivumas, laisvos alkūnės, truputį ištiesinti sąnarių kampai.
Ydos. Tie patys trūkumai, tik ryškesni.
Užpakalinės galūnės žvelgiant iš nugaros – tiesios, plačiai pražergtos, paralelinės, su aiškiai išreikštais sąnarių kampais. Klubai – ilgi, raumeningi, keliai – apvalūs, blauzdos – nuosaikiai ilgos. Pėdos stiprios, trumpos, vertikalios.
Trūkumai. Truputį išsitiesinę sąnarių kampai, šokimo sąnarių suartėjimas, pakreipta stovėsena, sutrumpėjusios arba per ilgos blauzdos, kampu statomos pėdos.
Ydos. Tie patys trūkumai, tik ryškesni.
Letenos pagal formą – artimos ovalui, susiliejančios į gniužulą. Priekinės didesnės už užpakalines, išsidėsčiusios tokiu pat atstumu kaip ir pečiai.
Trūkumai. Apvalios, plokščios.
Uodega amputuojama paliekant 1/3 arba ½ uodegos. Ant sturplio – aukštai, palinkimas daugiau atgal negu vertikaliai.
Trūkumai. Neteisingai amputuota (per ilga ar per trumpa), plona, žemai ant sturplio, vertikalus uodegos laikymas.
Ydos. Užvirtęs ant nugaros (voveriškas) arba nuleistas.

Charakteris, elgesys

Naudojamas medžioklėje ieškant žvėrių urvuose, varant, ieškant sužeistų žvėrių bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).
Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Labai prisiriša prie savo šeimininko ir jo šeimos.


Vokiečių jagdterjeras
Terier niemiecki myśliwski 721.jpg

Standartas: Nr. 103, III FCI grupė, 1 sekcija (didieji ir vidutiniai terjerai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas: 33-40 cm
Kalė: 33-40 cm
Svoris
Patinas: 9-10 kg
Kalė: 7,5-8,5 kg
Savybės
Plaukas: Tiesus, tankus, tvirtas, prigludęs

Aktyvumas: Didelis

Intelektas: Didelis

Temperamentas: Budrus, bebaimis, ryžtingas, ištvermingas, nepatiklus, judrus

Tinkamumas apsaugai: Vidutinis

Tinkamumas tarnybai: Didelis

Vados dydis:  ?

Ilgaamžiškumas:  10m iki 12m